Kartais politika, tiksliau politikavimas, primena šachmatų žaidimą. Yra valdantieji ir opozicija. Yra eiliniai politikai ir ministrai. Yra valdančiųjų ir opozicionierių lyderiai. Tiek viena, tiek kita pusė turi savas strategijas. Kaip taisyklė, Lietuvoje opozicija, dažniausiai, suinteresuota valdančiosios koalicijos nuvertimu. Šachmatuose tai reiškia šachą ir matą. Dabar kaip tik prasidėjo nauja partija.
TPP frakcijos išreikštas nepasitikėjimas kultūros ministru Remigijumi Vilkaičiu suponuoja tik vieną mintį – ministrų rokiruotė. Panašu, kad TPP deleguotam Remigijui Vilkaičiui tai nebuvo pats sėkmingiausias „vaidmuo“. Visiškai nebendravęs ir atvirai ignoravęs TPP frakciją, kultūros ministras iššaukė politikoje natūralią reakciją – nepasitikėjimą ministru, t.y. pačiu savimi. Žiūrint iš šono, neretai tai primindavo didybės manijos apimto žmogaus poziciją. Teko perskaityti mintį, kad tai, ko gero, vienintelis ministras, kuris nevogė, nes dėl politinės patirties stokos, nežinojo ar nemokėjo to daryti (?). Be abejo, tokius žodžius reikėtų vertinti ironiškai. Ministro darbą apibendrinantys štrichai būtų tokie: neveiklumas (arba nežinojimas kaip ir ką daryti), politinės kompetencijos stoka, bei strategijos neturėjimas privedė kultūros ministeriją prie kultūrinės stagnacijos. Pirmas ir greičiausiai paskutinis ministro blynas prisvilo.
Išreiškusi norą atstatydinti pačių deleguotą ministrą, TPP frakcija priešpastatė naują kandidatą – Arūną Valinską (kas galėjo pagalvoti, kad bus kitaip?). Tačiau Prezidentė, kuri tvirtina kandidatūras pareiškė, kad Valinsko kandidatūros netvirtins. Ir tada ponas Valinskas - koalicijos „drebintojas“, kaip jį pavadino stebėtojai, „išsiveržė“ kaip Islandijos Eijafjalokudlio ugnikalnis ir patetine intonacija išrėžė, kad Prezidentė yra „įskaudinta boba“. Tiesa, matomai, suvokęs savo netaktą ir beviltišką ėjimą, jis, žengė žingsnį atgal.
Eilinis opozicijos ėjimas – interpeliacija susisiekimo ministrui Eligijui Masiuliui. Šiuo atveju tai tėra strateginis politikavimas ir ne daugiau. Užuodę, kad būsianti ministrų rokiruotė, galimai pavyksianti interpeliacija (kuom aš labai abejoju) bei Prezidentės užuomina apie netenkinančią situaciją su įstrigusiomis socialinėmis reformomis (interpeliacija Donatui Jankauskui?), privers Vyriausybę pasitikrinti pasitikėjimą seime, ima raitotis rankoves. Opozicija pradeda repetuoti, kaip ištarti žodį „šachas“, šioje politinėje šachmatų partijoje. Čia polemika nereikalinga.
Ministrų rokiruotės ir interpeliacijų procesai yra cikliški. Matomai, kad dabar prasidės naujas ciklas. Ar tendencingi ir pasikartojantys procesai, šiuo atveju, nėra impozantiška perspektyva opozicijai?
TPP frakcijos išreikštas nepasitikėjimas kultūros ministru Remigijumi Vilkaičiu suponuoja tik vieną mintį – ministrų rokiruotė. Panašu, kad TPP deleguotam Remigijui Vilkaičiui tai nebuvo pats sėkmingiausias „vaidmuo“. Visiškai nebendravęs ir atvirai ignoravęs TPP frakciją, kultūros ministras iššaukė politikoje natūralią reakciją – nepasitikėjimą ministru, t.y. pačiu savimi. Žiūrint iš šono, neretai tai primindavo didybės manijos apimto žmogaus poziciją. Teko perskaityti mintį, kad tai, ko gero, vienintelis ministras, kuris nevogė, nes dėl politinės patirties stokos, nežinojo ar nemokėjo to daryti (?). Be abejo, tokius žodžius reikėtų vertinti ironiškai. Ministro darbą apibendrinantys štrichai būtų tokie: neveiklumas (arba nežinojimas kaip ir ką daryti), politinės kompetencijos stoka, bei strategijos neturėjimas privedė kultūros ministeriją prie kultūrinės stagnacijos. Pirmas ir greičiausiai paskutinis ministro blynas prisvilo.
Išreiškusi norą atstatydinti pačių deleguotą ministrą, TPP frakcija priešpastatė naują kandidatą – Arūną Valinską (kas galėjo pagalvoti, kad bus kitaip?). Tačiau Prezidentė, kuri tvirtina kandidatūras pareiškė, kad Valinsko kandidatūros netvirtins. Ir tada ponas Valinskas - koalicijos „drebintojas“, kaip jį pavadino stebėtojai, „išsiveržė“ kaip Islandijos Eijafjalokudlio ugnikalnis ir patetine intonacija išrėžė, kad Prezidentė yra „įskaudinta boba“. Tiesa, matomai, suvokęs savo netaktą ir beviltišką ėjimą, jis, žengė žingsnį atgal.
Eilinis opozicijos ėjimas – interpeliacija susisiekimo ministrui Eligijui Masiuliui. Šiuo atveju tai tėra strateginis politikavimas ir ne daugiau. Užuodę, kad būsianti ministrų rokiruotė, galimai pavyksianti interpeliacija (kuom aš labai abejoju) bei Prezidentės užuomina apie netenkinančią situaciją su įstrigusiomis socialinėmis reformomis (interpeliacija Donatui Jankauskui?), privers Vyriausybę pasitikrinti pasitikėjimą seime, ima raitotis rankoves. Opozicija pradeda repetuoti, kaip ištarti žodį „šachas“, šioje politinėje šachmatų partijoje. Čia polemika nereikalinga.
Ministrų rokiruotės ir interpeliacijų procesai yra cikliški. Matomai, kad dabar prasidės naujas ciklas. Ar tendencingi ir pasikartojantys procesai, šiuo atveju, nėra impozantiška perspektyva opozicijai?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą