Ministrų rokiruotė - impozantiška perspektyva opozicijai?

Kartais politika, tiksliau politikavimas, primena šachmatų žaidimą. Yra valdantieji ir opozicija. Yra eiliniai politikai ir ministrai. Yra valdančiųjų ir opozicionierių lyderiai. Tiek viena, tiek kita pusė turi savas strategijas. Kaip taisyklė, Lietuvoje opozicija, dažniausiai, suinteresuota valdančiosios koalicijos nuvertimu. Šachmatuose tai reiškia šachą ir matą. Dabar kaip tik prasidėjo nauja partija.
TPP frakcijos išreikštas nepasitikėjimas kultūros ministru Remigijumi Vilkaičiu suponuoja tik vieną mintį – ministrų rokiruotė. Panašu, kad TPP deleguotam Remigijui Vilkaičiui tai nebuvo pats sėkmingiausias „vaidmuo“. Visiškai nebendravęs ir atvirai ignoravęs TPP frakciją, kultūros ministras iššaukė politikoje natūralią reakciją – nepasitikėjimą ministru, t.y. pačiu savimi. Žiūrint iš šono, neretai tai primindavo didybės manijos apimto žmogaus poziciją. Teko perskaityti mintį, kad tai, ko gero, vienintelis ministras, kuris nevogė, nes dėl politinės patirties stokos, nežinojo ar nemokėjo to daryti (?). Be abejo, tokius žodžius reikėtų vertinti ironiškai. Ministro darbą apibendrinantys štrichai būtų tokie: neveiklumas (arba nežinojimas kaip ir ką daryti), politinės kompetencijos stoka, bei strategijos neturėjimas privedė kultūros ministeriją prie kultūrinės stagnacijos. Pirmas ir greičiausiai paskutinis ministro blynas prisvilo.
Išreiškusi norą atstatydinti pačių deleguotą ministrą, TPP frakcija priešpastatė naują kandidatą – Arūną Valinską (kas galėjo pagalvoti, kad bus kitaip?). Tačiau Prezidentė, kuri tvirtina kandidatūras pareiškė, kad Valinsko kandidatūros netvirtins. Ir tada ponas Valinskas - koalicijos „drebintojas“, kaip jį pavadino stebėtojai, „išsiveržė“ kaip Islandijos Eijafjalokudlio ugnikalnis ir patetine intonacija išrėžė, kad Prezidentė yra „įskaudinta boba“. Tiesa, matomai, suvokęs savo netaktą ir beviltišką ėjimą, jis, žengė žingsnį atgal.
Eilinis opozicijos ėjimas – interpeliacija susisiekimo ministrui Eligijui Masiuliui. Šiuo atveju tai tėra strateginis politikavimas ir ne daugiau. Užuodę, kad būsianti ministrų rokiruotė, galimai pavyksianti interpeliacija (kuom aš labai abejoju) bei Prezidentės užuomina apie netenkinančią situaciją su įstrigusiomis socialinėmis reformomis (interpeliacija Donatui Jankauskui?), privers Vyriausybę pasitikrinti pasitikėjimą seime, ima raitotis rankoves. Opozicija pradeda repetuoti, kaip ištarti žodį „šachas“, šioje politinėje šachmatų partijoje. Čia polemika nereikalinga.
Ministrų rokiruotės ir interpeliacijų procesai yra cikliški. Matomai, kad dabar prasidės naujas ciklas. Ar tendencingi ir pasikartojantys procesai, šiuo atveju, nėra impozantiška perspektyva opozicijai?

Definicija: nerespektabilūs valdžios mokesčių viražai

Chaosas valdininkų galvose. Bent jau tokia mintis peršasi stebint šių dienų realijas. Kai kas sako, kad toliau tęsiasi piliečių kišenių uzurpaciniai veiksmai. Tokias nuomones iššaukė dabartinis PSD (privalomo socialinio draudimo) mokestis. Dabar, ko gero, kiekvieno dievobaimingo piliečio ir sunkmečio prispaustų atsivertusių bedievių malda prasideda tokiais žodžiais: „Dieve, padėk jiems, jie nežino ką daro…“.
Vyriausybei paskelbus, kad paskutines kelnes baigiantys pamesti piliečiai yra skolingi valstybei, kilo visuotinio pasipiktinimo banga. Dabartinę situaciją taikliai apibūdina buvusio sveikatos apsaugos ministro Algio Čapliko paminėti žodžiai: „Šiuo metu po to šoko…“. Visuomenė šokiruota. Politiniai sprendimai, kurie šokiruoja visuomenę yra pasmerkti kritikos lavinai. Apmaudu tai sakyti, bet kyla įspūdis, kad valstybė stokoja elementarios pagarbos savo piliečiams. Visas šitas chaosas ir pasipiktinimas kilo dėl to, jog valdžia neįpareigojo arba netinkamai įpareigojo atitinkamas valstybės institucijas, informuoti visuomenę šiuo klausimu. Todėl natūralu, jog iš dangaus nukritusi skola, daugumoje atvejų, yra informacijos stokos pasekmė. Dabar tai pripažįsta net patys valdininkai. Tačiau ne tik reikiamos informacijos neskelbimas yra pykčio bangos šaltinis. Pats įstatymas, labiau į jį įsigilinus, vietomis yra iracionalus. Tarkime, kad ir punktas, jog pilietis, savarankiškai mokėdamas įmokas, einamuoju laikotarpiu pavėlavęs sumokėti įmoką, netenka draudimo trims mėnesiams, tačiau už juos vis tiek turi susimokėti. Sutikime, logikos ir sąžiningumo čia maža. Kartais valdžia primena išsiblaškiusį studentą, kuris paskutinę naktį susizgrimba, kad rytoj svarbus egzaminas. Neapdairūs ir neatsakingi politiniai sprendimai, ypač mokesčių politikos sferoje, tik skatina socialinius viršįtampius. Negalima išleisti įstatymo ir post factum spręsti, ką, galbūt, nuo jo dabar atleisti ir ką „nuteisti“. Tai turi būti iš anksto numatyta įstatymiškai. Tokie veiksmai dar labiau spartina pasitikėjimo, kuris ir taip rekordiškai mažas, vyriausybe regresą. Populistiniais pareiškimais garsėjantis „tvarkietis“ Valentinas Mazuronis leptelėjo, jog Prezidentė turėtų pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe. Visuomenė jau seniai tai padarė. Negi Prezidentės užuominos, turinčios nepasitikėjimo pareiškimo potekstę, turi būti rodiklis vyriausybei susiimti ir apdairiau priiminėti politinius sprendimus? Jai rodiklis turėtų būti visuomenės pozicija.
Nesakau, kad valdžia turi trauktis ir nepalaikau nei vieno, kuris yra už tai, nes nematau jokios alternatyvos esamai. Ji turi dirbti toliau. Tačiau darbas turi remtis racionalumo ir logiškumo principais. Politinius sprendimus privalu priiminėti tik sistemiškai išanalizavus jų numatytą įstatyminį pagrindą. Siekiant „reanimuoti“ pasitikėjimą valdžia, reikia daugiau apdairumo ir atsakingumo, ypač socialiai jautriuose sprendimuose. Kaip pasakytų sąjungininkai amerikiečiai: „Come on, government!“.

Pagarbiai,-
Edgaras Norkus

Tiesioginiai merų rinkimai - trys "už" ir trys "prieš"

“Tiesioginiai merų rinkimai” - šiandien šią frazę dažnai galime išgirsti tariant politikų ir ekspertų lūpoms. Neseniai vienos bendrovės atlikta apklausa rodo, jog žmonės entuziastingai palaiko šią idėją, kuri, beje, nėra nauja Lietuvoje. Apie tai kalbama jau keletą metų, tačiau akivaizdaus postūmio kol kas nėra. Kaip ir kiekvienu klausimu, taip ir šiuo klausimu yra jo šalininkai ir oponuojanti pusė. Visada yra „už“ ir visada yra „prieš“. Šiai idėjai pritaria ne tik visuomenė, bet ir Lietuvos savivaldybių asociacija, Prezidentė bei pavieniai politikai ir liberalios partijos. Tiesa, neliberalios partijos šiuo klausimu pasisako santūriai. Tačiau nepasaint to, toks palaikymas atrodo turėtų „pramušti“ tą blokadą. Tačiau kol kas anaiptol taip nėra. Kodėl? Ko gero taip yra todėl, kad priėmus tokį sprendimą, tektų atlikti kone esminę savivaldybės institucinės sandaros pertvarką, numatyti mero galias ir tai kam jis atstovautų. Todėl visi pranašumų ir trūkumų įverčiai turi būti gerai išanalizuoti. Prisipažinsiu, aš esu už tai, kad Lietuva turėtų tiesioginius merų rinkimus. Tačiau esti ir tokių aspektų, kurie verčia įsigilinti į galimai susiklostančias situacijas, esant tokiai tvarkai. Visiškai subjektyvi argumentacija „už“ ir „prieš“.
Trys argumentai, kodėl tiesioginiai merų rinkimai būtų gėris:
1) Tokia tvarka dar labiau leistų visuomenei pasijusti dalyvaujant savivaldoje. Apklausos rodo, kad net 82 procentai respondentų nesijaučia dalyvaujantys savivaldoje. Tai tragiški skaičiai. Žmonės galėtų išsirinkti žmogų-asmenybę, kuris geriausiai atstovautų jų interesams. Kaip rodo tos pačios apklausos rezultatai, rinkėjai renkasi kandidatą, atsižvelgdami į tai kokia jis asmenybė, o ne į tai kokiai partijai priklauso. Žmonėms reikia charizmatiškų lyderių.
2) Sprendžiant iš statistikos, galima daryti prielaidą, jog tiesioginiai merų rinkimai skatintų visuomenės pilietiškumą bei aktyvumą rinkimuose.
3) Tai sustiprintų savivaldą, nes neišvengiamai didėtų atsakomybė prieš gyventojus bei jų interesus.
Trys argumentai, kodėl tiesioginiai merų rinkimai nebūtų gėris:
1) Manipuliacijos rinkėjais. Nuogąstavimai, kad esant tokiai tvarkai įsivyrautų populizmas turi pagrindo. Galimos ir tokios apraiškos, kad turtingesni „dėdės“ kandidatai bandytų ar net galėtų nupirkti žmonių balsus. Juk pas ką pinigai – pas tą ir valdžia. Deja, bet Lietuvos praktikoje šis posakis vis dar neretai pasitaiko. Yra ir kontrargumentas, paneigiantis mano nuogąstavimus. Tačiau čia turiu omeny socialinio reiškinio apraišką – populizmą.
2) Silpnėtų partinė sistema. Rinkimai – vienas iš esminių aspektų darančių įtaką partinės sistemos stabilumui. Be to, pavyzdžiui, mero atstovavimas daugiau gyventojų, nei valdančiosios daugumos interesams, iššauktų konfliktines situacijas tarp institucijų. Žinoma, visuomenei tai nėra didelis minusas.
3) Galių (ne)priskyrimas merui. Tai bene dažniausiai eskaluojama šiandienos problema, kalbant apie tiesioginius merų rinkimus. Kokias galias turėtų ir kokių neturėtų meras? Kaip jas tinkamai priskirti? Kokia mero atsakomybė? Kaip jis būtų kontroliuojamas?
Norėdami įgyvendinti šią idėją, turėtume remtis šalimis, kuriose tokia tvarka jau sėkmingai egzistuoja. Tokių šalių Europoje yra ne viena – Norvegija, Portugalija, Austrija, Slovėnija ir t.t. O į klausimą ar mes 2011 metų savivaldos rinkimuose turėsime tiesioginius mero rinkimus, atsakyčiau taip: „(ne)turėsime, galbūt, nežinau…“.

Pagarbiai,-
Edgaras Norkus