Šiandien viena iš labiausiai aptariamų aktualijų Europos Parlamente – romų deportacija iš Prancūzijos. Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozy nusprendė sumažinti nusikalstamumą šalyje ir pareiškė, kad tai yra jo misija. Neilgai pamąstęs nusprendė, kad kalčiausi dėl išaugusio nusikalstamumo – romai. Vietoj to, kad savo misija laikytų prevencinių priemonių numatymą arba klajoklių tautos atstovų integracijos ir socializacijos problemų sprendimų paieška, jis ėmėsi tremties, tiesiogine to žodžio prasme. Leksika, kurią galima išskaityti iš jojo lūpų atrodo maždaug taip: „En den du, čigone, namo skrisi tu!“.
Po vieną, tarsi žirnius į sieną mėtydamas lauk, Nikolia jaučiasi einąs teisingu keliu. Po tokių drastiškų sprendimų, kyla natūralus klausimas: „Kur dingo taip visų vertinta tolerancija?“. Ar mes patys suvokiame kokiu keliu einame ir link ko tai veda? Tokie pareiškimai ir veiksmai skatina pakantumo, tarp visų visuomenės sluoksnių, deaktyvaciją. Kai pradedi giliau analizuoti tokių reiškinių priežastis, supranti, kad visos kampanijos prieš rasizmą, diskriminaciją ir nepakantumą yra absoliučiai niekinės arba geriausiu atveju neveiksmingos. Kai atsiveria akys, pasidaro giliai liūdna, juoba, kad pats tvirtai tikėjai, jog yra priešingai nei matai dabar. Tačiau tai dar ne viskas. Pasirodo, kad teisėti ES piliečiai negali pasinaudoti savo teise į laisvą judėjimą ES šalių ribose. Leiskite paklausti, kam tada tokia teisė išvis reikalinga, jei vėliau skundžiamasi nežabota imigracija? O gal tokią teisę turi tik didieji Europos „arijai“, kaip Nikolia Sarkozy ir visi kiti, kurie nėra jo „taikiniai“? Prisiminus istoriją, romų gyvenimas, vos tik jiems pasirodžius Europoje, buvo pradėtas reguliuoti. Prancūzai buvo pirmieji, kurie ėmėsi vyti romus iš šalies. Panašu, kad Nikolia protėviai sužadino nostalgiją tokiam iškeldinimo vajui. Negana to, tokių pat veiksmų ėmėsi ir italai. Nesinori taip sakyti, bet ar tai nėra sistemiškai ir kryptingai nukreiptas „puolimas“ prieš romus, prisidengiant socialinėmis problemomis? Sutinku, kad romams yra sunku prisitaikyti ir integruotis į visuomenę visais aspektais. Sutinku, kad jie kelia nemažai problemų vietos valdžioms visoje Europoje. Tačiau net ir tai negali pateisinti tokių veiksmų ir ypač, kai tokių žingsnių imasi pats valstybės prezidentas. Tai ne tik nepriimtina, bet ir smerktina. Nenuostabu, kad Europos Parlamentas pasirašė rezoliuciją prieš tokius gėdingus veiksmus, o įvairių šalių visuomenininkai griežtai pareikalavo sustabdyti romų deportaciją.
Vertinant bendrai, nepakantusis Nikolia yra didžiausias elementaraus žmogiškumo ir emancipacijos skeptikas. Filosofinė humanizmo teorija skelbia, jog žmogus yra pagrindinė vertybė. Šiandieninis humanizmas mutavo ir nužmogino patį žmogų, paversdamas jį daiktu, kurį, esant reikalui ir užmojams, galima perdėti į kitą vietą. Žmogus nebėra vertybė. Jei žmogus nebėra vertybė - keičiasi valstybingumo apibrėžtis. Nesant valstybingumui bei žmogiškosioms vertybėms, atsiranda chaosas ir anarchija. Galima daryti prielaidą, jog šių dienų Europoje nebėra vietos humanizmui. O gal niekada ir nebuvo?
