Technofobijos įkaitai arba bevaliai išrinktieji

Žinia, praėjusią savaitę seimas eilinį kartą atmetė pataisą dėl elektroninio balsavimo. Ką gi tai reiškia? Tai reiškia, jog tautos atstovai ir vėl neišgirdo visuomenės balso. Bendravimas tarp seimo narių ir visuomenės vyksta monologo pagrindu. Daugiau nei pusė šalies gyventojų pasisako už balsavimą internetu. Tačiau, panašu, kad bevaliai išrinktieji net nenori girdėti apie tokią galimybę ir kratydami galvas (neigdami) arba visai nieko nedarydami, postringauja apie nepasiruošimą ir saugumo problemas.

Lietuva pirmauja pasaulyje pagal internetinio ryšio spartą, o Europoje pagal šviesolaidinio interneto plėtrą. Be kita ko, Lietuva taip pat pirmauja ES pagal viešosios interneto prieigos taškų tankumą. Tai apie kokį, po paraliais, nepasiruošimą mes kalbame? Esti ir tokių parlamentarų, kurie net negali suprasti, koks tikslas balsuoti internetu? Vargšai nesusipratėliai. Tikriausiai reikia jiems padėti susigaudyti, įvardinant elementarias priežastis. Elektroninis balsavimas ne tik palengvintų rinkiminių apylinkių darbą rinkimų metu, bet ir supaprastintų, nuo Lietuvos peripetijų neatitrūkusių išeivių, balsavimo galimybes. Juk viena iš daugelio priežasčių, kodėl mažėja rinkėjų aktyvumas – emigracija. Įteisinant elektroninį balsavimą nebūtų siekiama pakeisti įprastinės balsavimo sistemos. Tai daroma, norint padidinti rinkėjų, ypatingai jaunimo, aktyvumą rinkimuose bei siekiant sutaupyti rinkimams skiriamas lėšas. Juk valdžia vis dar deklaruoja apie valstybės išlaidų karpymą? Vis garsiau kalbame apie pilietinę jaunimo apatiją ir infantilų požiūrį į politiką. Kalbame garsiai – veikiame „atbulomis“ rankomis.

Mūsų kaimynai šiuo klausimu sparčiai žengia į priekį. Nekalbu apie estus, kurie tai jau yra įgyvendinę. Tačiau mes, kažkodėl, trypčiojame vietoje, lyg būtume prisidirbę į kelnes ir ieškotume kur čia nusivalyti neišsitepus. Andrius Kubilius pareiškė, kad Latvijos rinkėjai lietuviams turėtų būti pavyzdys, kaip reikia dalyvauti rinkimuose. Nesvarbu ar tai būtų seimo, Europos parlamento ar savivaldos rinkimai. Ir vėl tuščios kalbos, tačiau jokių akivaizdžių pastangų didinti aktyvumą papildomis priemonėmis. Išrinktiesiems nesusipratėliams trūksta politinės valios mažinti biudžeto deficitą, rinkti merus tiesiogiai bei įteisinti elektroninį balsavimą. Visiški bevaliai, kurie, regis pamiršo tokį reiškinį kaip „dialogas su visuomene“.

Europos "arijų" spyris klajokliams

Šiandien viena iš labiausiai aptariamų aktualijų Europos Parlamente – romų deportacija iš Prancūzijos. Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozy nusprendė sumažinti nusikalstamumą šalyje ir pareiškė, kad tai yra jo misija. Neilgai pamąstęs nusprendė, kad kalčiausi dėl išaugusio nusikalstamumo – romai. Vietoj to, kad savo misija laikytų prevencinių priemonių numatymą arba klajoklių tautos atstovų integracijos ir socializacijos problemų sprendimų paieška, jis ėmėsi tremties, tiesiogine to žodžio prasme. Leksika, kurią galima išskaityti iš jojo lūpų atrodo maždaug taip: „En den du, čigone, namo skrisi tu!“.

Po vieną, tarsi žirnius į sieną mėtydamas lauk, Nikolia jaučiasi einąs teisingu keliu. Po tokių drastiškų sprendimų, kyla natūralus klausimas: „Kur dingo taip visų vertinta tolerancija?“. Ar mes patys suvokiame kokiu keliu einame ir link ko tai veda? Tokie pareiškimai ir veiksmai skatina pakantumo, tarp visų visuomenės sluoksnių, deaktyvaciją. Kai pradedi giliau analizuoti tokių reiškinių priežastis, supranti, kad visos kampanijos prieš rasizmą, diskriminaciją ir nepakantumą yra absoliučiai niekinės arba geriausiu atveju neveiksmingos. Kai atsiveria akys, pasidaro giliai liūdna, juoba, kad pats tvirtai tikėjai, jog yra priešingai nei matai dabar. Tačiau tai dar ne viskas. Pasirodo, kad teisėti ES piliečiai negali pasinaudoti savo teise į laisvą judėjimą ES šalių ribose. Leiskite paklausti, kam tada tokia teisė išvis reikalinga, jei vėliau skundžiamasi nežabota imigracija? O gal tokią teisę turi tik didieji Europos „arijai“, kaip Nikolia Sarkozy ir visi kiti, kurie nėra jo „taikiniai“? Prisiminus istoriją, romų gyvenimas, vos tik jiems pasirodžius Europoje, buvo pradėtas reguliuoti. Prancūzai buvo pirmieji, kurie ėmėsi vyti romus iš šalies. Panašu, kad Nikolia protėviai sužadino nostalgiją tokiam iškeldinimo vajui. Negana to, tokių pat veiksmų ėmėsi ir italai. Nesinori taip sakyti, bet ar tai nėra sistemiškai ir kryptingai nukreiptas „puolimas“ prieš romus, prisidengiant socialinėmis problemomis? Sutinku, kad romams yra sunku prisitaikyti ir integruotis į visuomenę visais aspektais. Sutinku, kad jie kelia nemažai problemų vietos valdžioms visoje Europoje. Tačiau net ir tai negali pateisinti tokių veiksmų ir ypač, kai tokių žingsnių imasi pats valstybės prezidentas. Tai ne tik nepriimtina, bet ir smerktina. Nenuostabu, kad Europos Parlamentas pasirašė rezoliuciją prieš tokius gėdingus veiksmus, o įvairių šalių visuomenininkai griežtai pareikalavo sustabdyti romų deportaciją.

Vertinant bendrai, nepakantusis Nikolia yra didžiausias elementaraus žmogiškumo ir emancipacijos skeptikas. Filosofinė humanizmo teorija skelbia, jog žmogus yra pagrindinė vertybė. Šiandieninis humanizmas mutavo ir nužmogino patį žmogų, paversdamas jį daiktu, kurį, esant reikalui ir užmojams, galima perdėti į kitą vietą. Žmogus nebėra vertybė. Jei žmogus nebėra vertybė - keičiasi valstybingumo apibrėžtis. Nesant valstybingumui bei žmogiškosioms vertybėms, atsiranda chaosas ir anarchija. Galima daryti prielaidą, jog šių dienų Europoje nebėra vietos humanizmui. O gal niekada ir nebuvo?

Valdžia gelbėja ar plėšia?

Andrius Kubilius vėl bando tapti Lietuvos „herojumi“, siekdamas dar kartą sumažinti valstybės biudžeto deficitą. Šįkart siekiamybė – 5% BVP. Deja, bet jo „herojiški“ užmojai yra lydimi atviros pasipiktinimo bangos bei nepadorių gestų. Ar galima tikėtis kitokios reakcijos? Ne. Priemonės, kuriomis vyriausybė ketina siekti subalansuoti biudžetą yra daugiau nei skausmingos – didinti mokesčius. Tokį žingsnį stengiamasi pagrįsti lygiavymosi į vakarų Europą. Tuo tarpu tauta iš nevilties tik gūžčioja pečiais ir sukioja pirštą ties smilkiniu. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė tautiečius išvadino naivuoliais, tikinčiais, kad mokesčiai gali nekisti dešimtmečius. Miela ministre, o ar gali atlyginimai nedidėti dešimtmečius? Gali. Lietuvoje tikrai gali. Atlyginimai didėja lygiagrečiai su mokesčiais, o tai reiškia nulinį jų prieaugį. Tačiau net ir tai žinodami, mes vis dar naiviai tikime, kad vieną dieną jie pasieks vakarų Europos lygį. Tos Europos, į kurią Lietuva lygiuojasi didindama mokesčius. Realiai Lietuva, vertinant pragyvenimo lygį, yra tik provincialus ES bažnytkaimis.

Mokesčių didinimas yra viešas kilpos nėrimas tautai ant kaklo. Ekonomikos ekspertai teigia, kad naujai aptariami mokesčiai (nekilnojamojo turto mokestis, „žaliasis mokestis“ ir kiti) nebus efektyvūs ir tik dar labiau paspartins šalies „šešėlinės“ ekonomikos augimą. Prezidentė siūlo pradėti būtent nuo „šešėlinės“ ekonomikos neutralizavimo. Tačiau valdžia apsimeta kurčiais ir toliau vapa savo, prisidengdami konsolidacija su bendra ES mokesčių politika, kurios realiai nėra. Vietoj to, kad pradėtų revizuoti ir pertvarkyti biurokratinį aparatą, valdžia kiekvienam piliečiui asmeniškai stengiasi įteikti „vilko bilietą“. Ką gi – „run rabbit run“.

Negana to, vakar ministras pirmininkas Vilniuje susirinkusiems Baltijos šalių valstybių vyriausybių vadovams ir kitiems garbingiems svečiams demonstravo savo sąmojį juokaudamas, kad Lietuva iki 2014 metų laimės euroviziją, krepšinio čempionatą, įsives eurą bei taps laiminga ir protinga šalimi. Na, o solidūs svečiai leipo juokais klausydamiesi Lietuvos ministro pirmininko. Tik nežinia, iš tikrųjų, čia verkt ar juoktis reikėtų. Lietuva - laiminga šalis? Negali būti. Iki 2014 metų? Neįmanoma. Tik ne einant mokesčių didinimo keliu. Tad fantasmagoriniai pasvarstymai apie laimingą Lietuvą gali būti paremti nebent visiškai nuovoką praradusio žmogaus įsitikinimais.

Pagarbiai,-

Edgaras Norkus

Ministrų rokiruotė - impozantiška perspektyva opozicijai?

Kartais politika, tiksliau politikavimas, primena šachmatų žaidimą. Yra valdantieji ir opozicija. Yra eiliniai politikai ir ministrai. Yra valdančiųjų ir opozicionierių lyderiai. Tiek viena, tiek kita pusė turi savas strategijas. Kaip taisyklė, Lietuvoje opozicija, dažniausiai, suinteresuota valdančiosios koalicijos nuvertimu. Šachmatuose tai reiškia šachą ir matą. Dabar kaip tik prasidėjo nauja partija.
TPP frakcijos išreikštas nepasitikėjimas kultūros ministru Remigijumi Vilkaičiu suponuoja tik vieną mintį – ministrų rokiruotė. Panašu, kad TPP deleguotam Remigijui Vilkaičiui tai nebuvo pats sėkmingiausias „vaidmuo“. Visiškai nebendravęs ir atvirai ignoravęs TPP frakciją, kultūros ministras iššaukė politikoje natūralią reakciją – nepasitikėjimą ministru, t.y. pačiu savimi. Žiūrint iš šono, neretai tai primindavo didybės manijos apimto žmogaus poziciją. Teko perskaityti mintį, kad tai, ko gero, vienintelis ministras, kuris nevogė, nes dėl politinės patirties stokos, nežinojo ar nemokėjo to daryti (?). Be abejo, tokius žodžius reikėtų vertinti ironiškai. Ministro darbą apibendrinantys štrichai būtų tokie: neveiklumas (arba nežinojimas kaip ir ką daryti), politinės kompetencijos stoka, bei strategijos neturėjimas privedė kultūros ministeriją prie kultūrinės stagnacijos. Pirmas ir greičiausiai paskutinis ministro blynas prisvilo.
Išreiškusi norą atstatydinti pačių deleguotą ministrą, TPP frakcija priešpastatė naują kandidatą – Arūną Valinską (kas galėjo pagalvoti, kad bus kitaip?). Tačiau Prezidentė, kuri tvirtina kandidatūras pareiškė, kad Valinsko kandidatūros netvirtins. Ir tada ponas Valinskas - koalicijos „drebintojas“, kaip jį pavadino stebėtojai, „išsiveržė“ kaip Islandijos Eijafjalokudlio ugnikalnis ir patetine intonacija išrėžė, kad Prezidentė yra „įskaudinta boba“. Tiesa, matomai, suvokęs savo netaktą ir beviltišką ėjimą, jis, žengė žingsnį atgal.
Eilinis opozicijos ėjimas – interpeliacija susisiekimo ministrui Eligijui Masiuliui. Šiuo atveju tai tėra strateginis politikavimas ir ne daugiau. Užuodę, kad būsianti ministrų rokiruotė, galimai pavyksianti interpeliacija (kuom aš labai abejoju) bei Prezidentės užuomina apie netenkinančią situaciją su įstrigusiomis socialinėmis reformomis (interpeliacija Donatui Jankauskui?), privers Vyriausybę pasitikrinti pasitikėjimą seime, ima raitotis rankoves. Opozicija pradeda repetuoti, kaip ištarti žodį „šachas“, šioje politinėje šachmatų partijoje. Čia polemika nereikalinga.
Ministrų rokiruotės ir interpeliacijų procesai yra cikliški. Matomai, kad dabar prasidės naujas ciklas. Ar tendencingi ir pasikartojantys procesai, šiuo atveju, nėra impozantiška perspektyva opozicijai?

Definicija: nerespektabilūs valdžios mokesčių viražai

Chaosas valdininkų galvose. Bent jau tokia mintis peršasi stebint šių dienų realijas. Kai kas sako, kad toliau tęsiasi piliečių kišenių uzurpaciniai veiksmai. Tokias nuomones iššaukė dabartinis PSD (privalomo socialinio draudimo) mokestis. Dabar, ko gero, kiekvieno dievobaimingo piliečio ir sunkmečio prispaustų atsivertusių bedievių malda prasideda tokiais žodžiais: „Dieve, padėk jiems, jie nežino ką daro…“.
Vyriausybei paskelbus, kad paskutines kelnes baigiantys pamesti piliečiai yra skolingi valstybei, kilo visuotinio pasipiktinimo banga. Dabartinę situaciją taikliai apibūdina buvusio sveikatos apsaugos ministro Algio Čapliko paminėti žodžiai: „Šiuo metu po to šoko…“. Visuomenė šokiruota. Politiniai sprendimai, kurie šokiruoja visuomenę yra pasmerkti kritikos lavinai. Apmaudu tai sakyti, bet kyla įspūdis, kad valstybė stokoja elementarios pagarbos savo piliečiams. Visas šitas chaosas ir pasipiktinimas kilo dėl to, jog valdžia neįpareigojo arba netinkamai įpareigojo atitinkamas valstybės institucijas, informuoti visuomenę šiuo klausimu. Todėl natūralu, jog iš dangaus nukritusi skola, daugumoje atvejų, yra informacijos stokos pasekmė. Dabar tai pripažįsta net patys valdininkai. Tačiau ne tik reikiamos informacijos neskelbimas yra pykčio bangos šaltinis. Pats įstatymas, labiau į jį įsigilinus, vietomis yra iracionalus. Tarkime, kad ir punktas, jog pilietis, savarankiškai mokėdamas įmokas, einamuoju laikotarpiu pavėlavęs sumokėti įmoką, netenka draudimo trims mėnesiams, tačiau už juos vis tiek turi susimokėti. Sutikime, logikos ir sąžiningumo čia maža. Kartais valdžia primena išsiblaškiusį studentą, kuris paskutinę naktį susizgrimba, kad rytoj svarbus egzaminas. Neapdairūs ir neatsakingi politiniai sprendimai, ypač mokesčių politikos sferoje, tik skatina socialinius viršįtampius. Negalima išleisti įstatymo ir post factum spręsti, ką, galbūt, nuo jo dabar atleisti ir ką „nuteisti“. Tai turi būti iš anksto numatyta įstatymiškai. Tokie veiksmai dar labiau spartina pasitikėjimo, kuris ir taip rekordiškai mažas, vyriausybe regresą. Populistiniais pareiškimais garsėjantis „tvarkietis“ Valentinas Mazuronis leptelėjo, jog Prezidentė turėtų pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe. Visuomenė jau seniai tai padarė. Negi Prezidentės užuominos, turinčios nepasitikėjimo pareiškimo potekstę, turi būti rodiklis vyriausybei susiimti ir apdairiau priiminėti politinius sprendimus? Jai rodiklis turėtų būti visuomenės pozicija.
Nesakau, kad valdžia turi trauktis ir nepalaikau nei vieno, kuris yra už tai, nes nematau jokios alternatyvos esamai. Ji turi dirbti toliau. Tačiau darbas turi remtis racionalumo ir logiškumo principais. Politinius sprendimus privalu priiminėti tik sistemiškai išanalizavus jų numatytą įstatyminį pagrindą. Siekiant „reanimuoti“ pasitikėjimą valdžia, reikia daugiau apdairumo ir atsakingumo, ypač socialiai jautriuose sprendimuose. Kaip pasakytų sąjungininkai amerikiečiai: „Come on, government!“.

Pagarbiai,-
Edgaras Norkus

Tiesioginiai merų rinkimai - trys "už" ir trys "prieš"

“Tiesioginiai merų rinkimai” - šiandien šią frazę dažnai galime išgirsti tariant politikų ir ekspertų lūpoms. Neseniai vienos bendrovės atlikta apklausa rodo, jog žmonės entuziastingai palaiko šią idėją, kuri, beje, nėra nauja Lietuvoje. Apie tai kalbama jau keletą metų, tačiau akivaizdaus postūmio kol kas nėra. Kaip ir kiekvienu klausimu, taip ir šiuo klausimu yra jo šalininkai ir oponuojanti pusė. Visada yra „už“ ir visada yra „prieš“. Šiai idėjai pritaria ne tik visuomenė, bet ir Lietuvos savivaldybių asociacija, Prezidentė bei pavieniai politikai ir liberalios partijos. Tiesa, neliberalios partijos šiuo klausimu pasisako santūriai. Tačiau nepasaint to, toks palaikymas atrodo turėtų „pramušti“ tą blokadą. Tačiau kol kas anaiptol taip nėra. Kodėl? Ko gero taip yra todėl, kad priėmus tokį sprendimą, tektų atlikti kone esminę savivaldybės institucinės sandaros pertvarką, numatyti mero galias ir tai kam jis atstovautų. Todėl visi pranašumų ir trūkumų įverčiai turi būti gerai išanalizuoti. Prisipažinsiu, aš esu už tai, kad Lietuva turėtų tiesioginius merų rinkimus. Tačiau esti ir tokių aspektų, kurie verčia įsigilinti į galimai susiklostančias situacijas, esant tokiai tvarkai. Visiškai subjektyvi argumentacija „už“ ir „prieš“.
Trys argumentai, kodėl tiesioginiai merų rinkimai būtų gėris:
1) Tokia tvarka dar labiau leistų visuomenei pasijusti dalyvaujant savivaldoje. Apklausos rodo, kad net 82 procentai respondentų nesijaučia dalyvaujantys savivaldoje. Tai tragiški skaičiai. Žmonės galėtų išsirinkti žmogų-asmenybę, kuris geriausiai atstovautų jų interesams. Kaip rodo tos pačios apklausos rezultatai, rinkėjai renkasi kandidatą, atsižvelgdami į tai kokia jis asmenybė, o ne į tai kokiai partijai priklauso. Žmonėms reikia charizmatiškų lyderių.
2) Sprendžiant iš statistikos, galima daryti prielaidą, jog tiesioginiai merų rinkimai skatintų visuomenės pilietiškumą bei aktyvumą rinkimuose.
3) Tai sustiprintų savivaldą, nes neišvengiamai didėtų atsakomybė prieš gyventojus bei jų interesus.
Trys argumentai, kodėl tiesioginiai merų rinkimai nebūtų gėris:
1) Manipuliacijos rinkėjais. Nuogąstavimai, kad esant tokiai tvarkai įsivyrautų populizmas turi pagrindo. Galimos ir tokios apraiškos, kad turtingesni „dėdės“ kandidatai bandytų ar net galėtų nupirkti žmonių balsus. Juk pas ką pinigai – pas tą ir valdžia. Deja, bet Lietuvos praktikoje šis posakis vis dar neretai pasitaiko. Yra ir kontrargumentas, paneigiantis mano nuogąstavimus. Tačiau čia turiu omeny socialinio reiškinio apraišką – populizmą.
2) Silpnėtų partinė sistema. Rinkimai – vienas iš esminių aspektų darančių įtaką partinės sistemos stabilumui. Be to, pavyzdžiui, mero atstovavimas daugiau gyventojų, nei valdančiosios daugumos interesams, iššauktų konfliktines situacijas tarp institucijų. Žinoma, visuomenei tai nėra didelis minusas.
3) Galių (ne)priskyrimas merui. Tai bene dažniausiai eskaluojama šiandienos problema, kalbant apie tiesioginius merų rinkimus. Kokias galias turėtų ir kokių neturėtų meras? Kaip jas tinkamai priskirti? Kokia mero atsakomybė? Kaip jis būtų kontroliuojamas?
Norėdami įgyvendinti šią idėją, turėtume remtis šalimis, kuriose tokia tvarka jau sėkmingai egzistuoja. Tokių šalių Europoje yra ne viena – Norvegija, Portugalija, Austrija, Slovėnija ir t.t. O į klausimą ar mes 2011 metų savivaldos rinkimuose turėsime tiesioginius mero rinkimus, atsakyčiau taip: „(ne)turėsime, galbūt, nežinau…“.

Pagarbiai,-
Edgaras Norkus